Vienas iš galimų kovos su baimėmis būdų – pašalinti gyvūną iš situacijos, kuri kelia nerimą, taip pat vengti tam tikrų „probleminių“ situacijų, tačiau dažniausiai tai būna gan sunkiai įgyvendinama praktiškai.
Augintinio baimes geriausia ignoruoti. Negalima išsigandusio šuniuko apkabinti, glausti prie savęs ar guosti – nors žmogui tai natūralus elgesys, šunyčiui jis išugdys baimės elgesį, kadangi jam atrodys, jog už bailią reakciją jis giriamas. Jei išsigandęs 8 – 11 savaičių amžiaus šuniukas nuolat bus guodžiamas, baimė gali įsišaknyti taip giliai, kad išnaikinti jos nepavyks. Bausti šuns taip pat negalima – tai tik sukels dar didesnį stresą, be to, neverskite jo kažko daryti per prievartą. Žinoma, už gerą, tinkamą elgesį augintinį galima apdovanoti.
Kiekvienas šuo turi būti dresuojamas, tačiau bailiems šunims tai itin svarbu. Dresūra ne tik sustiprina ryšį su savininku – augintinį galima išmokinti, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Dresuojant jautrius ar bailius šunis, rekomenduojama taikyti teigiamą motyvaciją – naudojantis „tvirtos rankos“ metodais, situacija gali tik pablogėti.
Bailiems ar nedrąsiems šunims naudingiausia lankyti teigiamus metodus naudojančias dresūros mokyklas. Jei įsigijote suaugusį probleminį šunį, pirmas kelias savaites į užsiėmimus jo neveskite – palaukite, kol jis apsipras su jumis. Vieniems gyvūnams padeda grupiniai užsiėmimai (jei augintinis – itin „rimtas atvejis“, kelis pirmus užsiėmimus, kol jis apsiras, gali tekti stebėti iš toliau), su kitais dirbama privačiai.
Dažnai žaiskite – neretai šunys pasižymi nervingu elgesiu dėl to, kad neturi kur išlieti energijos. Bėgiokite, ilgai vaikščiokite, užsiiminėkite kokiu nors sportu, pvz., agility. Jei šuo ko nors bijo, jo dėmesį galima nukreipti mėgstamo žaislo pagalba (svarbu, kad skatinamas jis būtų už pageidaujamus veiksmus, tik ne baimę).
Vienas iš būdų įveikti baimę – išmokinti šunį sutelkti į jus dėmesį. Tam gali būti naudojamas skanėstas, žaislas ar balsas. Išmokinto šuns dėmesys bus nukreipiamas nuo gąsdinančio objekto, o baimės intensyvumas mažės. Svarbiausia kiekvieną kartą pasakius šuns vardą (ar kokią nors tam reikalui skirtą komandą) apdovanoti jį. Niekada nenaudokite to žodžio neigiamu aspektu, pvz., bausdami.
Atkreipkite dėmesį į savo kūno kalbą. Augintinis reaguoja ir į savininko emocinę būseną (ypač jei juo pasitiki). Būkite ramus ir atsipalaidavęs – sulėtinkite kvėpavimą (greitas kvėpavimas – nervingumo požymis), kalbėkite lėtu ramiu balsu, galite elgtis žaismingai. Kartais patariama pasitelkti žiovulį, kuris tarp šunų žinomas kaip raminantis signalas – jei pajutote, kad šuo nervinasi, atsisėkite šalia jo, pasisukite šonu ir kas kelias minutes nusižiovaukite.
Problemiškiems šunims gali padėti desensibilizacija. Tai – laipsniškas šuns pratinimas prie tam tikrų situacijų, kol šis jose pradeda jaustis saugiai. Svarbu pradėti nuo mažų dalykų ir niekur neskubėti. Norint pagerinti šuns pasitikėjimą, sumažinti nerimą ir baimę reikia naudoti švelnius, teigiamus metodus. Procesą bandant paspartinti, rezultatas gali būti priešingas. Visada stebėkite šuns kūno kalbą – jei jis pradeda rodyti baimės, nervingumo ženklus, „darbo“ procese grįžkite iki tos vietos, kur jis bus atsipalaidavęs. Ieškokite teigiamų asociacijų su negatyvius jausmus keliančiu objektu. Kai šuo įsitempęs ar bijo, nepatartina naudoti maisto – gali būti, kad jis šuns labai nesužavės, kadangi šis gali paklusti instinktui, sakančiam, jog pilnu skrandžiu sunkiau pabėgti.
Jei šuo bijo kitų savo gentainių, baimės pažinimo „pratimams“ naudokite mažesnius draugiškus ir santykinai ramius šunis (kartais tokių užsiėmimų gali pasiūlyti kai kurios dresūros mokyklos). Kai šuo tarp jų pradeda jausti gerai, galima „įlieti“ didesnius, aktyvesnius keturkojus. Šis procesas gali trukti kelias savaites. Nerimą mažinti gali ir savimi pasitikintys šuns draugai. Jei šuo turi atsipalaidavusį, pasitikintį savimi draugą, pabandykite vedžioti juos kartu.
Tegul šuo namuose turi saugią vietą – geriausia narvą. Tai itin svarbu bailiam ar nuo išsiskyrimo nerimo kenčiančiam gyvūnui, tačiau net labai savimi pasitikintis ir stabilus šuo dėl kokių nors priežasčių gali norėti atsitraukti į privačią vietą. Svarbu, kad šuniui narvas sukeltų teigiamas emocijas, o ne asocijuotųsi su kalėjimu.